Pasimatymas su maistu
Kada paskutinį kartą vakarieniavote žvakių šviesoje, visiškoje tyloje? Kada nagrinėjote patiekalo komponentų skonių derinius, tarsi būtumėte maisto kritikai ir didžiausi jo gerbėjai? Nors tikėtina, taip elgiatės tik ypatingomis progomis, tačiau specialistų žodžiais, tai turėtų tapti kasdieniu ritualu.
„Po poros valandų jaučiuosi išalkusi. Nusprendžiu suirzusį skrandį nuraminti šokolado plytele, kuri mėtėsi giliai stalčiuje, mat buvo neįveikta ir paslėpta, betariant žodžius: FUJ nuo dabar nebevalgysiu saldumynų! Mmm kaip skanu, atsilaužiu dar ir dar kartą, pradedu naršyti socialiniame tinkle.. O, draugė įdėjo atostogų nuotraukų, patinka, patinka, vėl tiesiu ranką link šokolado plytos, tačiau jos jau nebėra. Tačiau psichologiškai aš vis dar tuščiu skrandžiu, nors nuo kėdės atsistojusi suprantu, kad vėl viršijau savo valgymo galimybes… Pažįstama?
Suvalgytas džiaugsmas. Mokslininkai jau senai įrodė, kada dažniausiai žmonės “tirpdo” maistą, kai valgo ką nors veikdami: žiūrėdami televizorių, vartydami žurnalus, plepėdami su draugais, dirbdami sėdimą darbą ar skaitydami knygą. Dažniausiai valgoma net ne prie stalo – vairuojant automobilį ar žingsniuojant gatve. Greitojo maisto užkandinės tik ir vilioja privažiuoti prie langelio ir pasiimti lauknešėlį pakeliui į namus ar darbą. Įsukate į kiemą, o vakarienė jau pilve, pamanykit, kaip patogu ir greita! Laikas sutaupytas, bet dėja valgymo džiaugsmas prarastas, kolrijų kiekis viršytas.
Regis skubėdami iš tiesų paskubame. Kornelio universiteto psichologo ir dietologo Briano Wansinko teigimu, daugelis žmonių nebemoka mėgautis maistu ir kontroliuoti jo kiekio, nes dėmėsį kreipia ne į patiekalo skonį ir sotumo jausmą, o į aplinką ar pašalines veiklas (veikiausiai savo pyragą “praradau” būtent dėl šios priežasties). Nenuostabu, kad po skubių “autopilotu” prarytų pietų maistas atrodo beskonis, skrandis plyšta, o sąžinės balsas nenutyla ir svaido priekaištus tarsi strėles dėl per didelio kalorijų kiekio. Kodėl tai, kas turėtų teikti malonumą, dažnai kelia kaltę ir graužatį? Atsakymo reikėtų ieškoti ne produktų etiketėse (kuris ‘’E’’ atsakingas?), bet savo santykyje su maistu: jis turėtų būti ne paviršutiniškas (kaip ir visi kiti mums svarbūs santykiai), o intymus ir pagarbus. Juk maistas – gyvybės šaltinis: nereikėtų žiūrėti į jį atsainiai ar jo sąskaita mėginti sutaupyti laiko.
Atminkite: Maistas – gyvybės šaltinis: nereikėtų žiūrėti į jį atsainiai ar jo sąskaita mėginti sutaupyti laiko.
Kada paskutinį kartą vakarieniavote žvakių šviesoje, visiškoje tyloje? Kada nagrinėjote patiekalo komponentų skonių derinius, tarsi būtumėte maisto kritikai ir didžiausi jo gerbėjai? Nors tikėtina, taip elgiatės tik ypatingomis progomis, tačiau specialistų žodžiais, tai turėtų tapti kasdieniu ritualu.
„Po poros valandų jaučiuosi išalkusi. Nusprendžiu suirzusį skrandį nuraminti šokolado plytele, kuri mėtėsi giliai stalčiuje, mat buvo neįveikta ir paslėpta, betariant žodžius: FUJ nuo dabar nebevalgysiu saldumynų! Mmm kaip skanu, atsilaužiu dar ir dar kartą, pradedu naršyti socialiniame tinkle.. O, draugė įdėjo atostogų nuotraukų, patinka, patinka, vėl tiesiu ranką link šokolado plytos, tačiau jos jau nebėra. Tačiau psichologiškai aš vis dar tuščiu skrandžiu, nors nuo kėdės atsistojusi suprantu, kad vėl viršijau savo valgymo galimybes… Pažįstama?
Suvalgytas džiaugsmas. Mokslininkai jau senai įrodė, kada dažniausiai žmonės “tirpdo” maistą, kai valgo ką nors veikdami: žiūrėdami televizorių, vartydami žurnalus, plepėdami su draugais, dirbdami sėdimą darbą ar skaitydami knygą. Dažniausiai valgoma net ne prie stalo – vairuojant automobilį ar žingsniuojant gatve. Greitojo maisto užkandinės tik ir vilioja privažiuoti prie langelio ir pasiimti lauknešėlį pakeliui į namus ar darbą. Įsukate į kiemą, o vakarienė jau pilve, pamanykit, kaip patogu ir greita! Laikas sutaupytas, bet dėja valgymo džiaugsmas prarastas, kolrijų kiekis viršytas.
Regis skubėdami iš tiesų paskubame. Kornelio universiteto psichologo ir dietologo Briano Wansinko teigimu, daugelis žmonių nebemoka mėgautis maistu ir kontroliuoti jo kiekio, nes dėmėsį kreipia ne į patiekalo skonį ir sotumo jausmą, o į aplinką ar pašalines veiklas (veikiausiai savo pyragą “praradau” būtent dėl šios priežasties). Nenuostabu, kad po skubių “autopilotu” prarytų pietų maistas atrodo beskonis, skrandis plyšta, o sąžinės balsas nenutyla ir svaido priekaištus tarsi strėles dėl per didelio kalorijų kiekio. Kodėl tai, kas turėtų teikti malonumą, dažnai kelia kaltę ir graužatį? Atsakymo reikėtų ieškoti ne produktų etiketėse (kuris ‘’E’’ atsakingas?), bet savo santykyje su maistu: jis turėtų būti ne paviršutiniškas (kaip ir visi kiti mums svarbūs santykiai), o intymus ir pagarbus. Juk maistas – gyvybės šaltinis: nereikėtų žiūrėti į jį atsainiai ar jo sąskaita mėginti sutaupyti laiko.
Atminkite: Maistas – gyvybės šaltinis: nereikėtų žiūrėti į jį atsainiai ar jo sąskaita mėginti sutaupyti laiko.